Beje, klausimas, kuris dažniausiai yra ne kažkas, kas apeinama, o kažkaip... nekeliamas, ar pan. Jei stalo „gausa“ pagal patiekalų skaičių yra dažna ginčų tema, tai apie „dalį“, taip sakant, šie patiekalai kažkaip neprisimena.
Ta prasme, kuriai kategorijai jis priklauso prie stalo, prie lengvų užkandžių ar sočių, „riebių“ patiekalų, po kurių – jaučiamas rimtas sunkumas kūne?
Neabejoju, kad pas mus Naujųjų metų (ir ne tik Naujųjų, bet ir bet kokio šventinio) stalas yra labai, labai patenkintas. Tai yra tradicija. Ir ji ėjo, atrodo, iš tų laikų, kai svarbiausia buvo sočiai pavalgyti. O įprastomis – ne švenčių dienomis – tai buvo retai įmanoma.
Na, bažnyčios postai atliko savo vaidmenį.
Tačiau nuo to laiko praėjo daug laiko, pasikeitė ir kultūros tradicijos (evoliucionavo arba degradavo – kiekvienas sprendžia pats), keitėsi ir kulinarinės tradicijos. Be to, jie keitėsi gana natūraliai – pirma, transporto tinklas suteikė patiekalų iš kitų regionų, antra, praktiškai pašalinta šaldymo ir kita maistui laikyti skirta įranga sezoniškumas.
Tai yra, mes neturime jokios priežasties kurį laiką pasninkauti (nebent jūs, žinoma, esate tikintysis, kuris laikosi pasninko), o tada uoliai valgykite mėsą, kuri, jei jos nevalgysime, rizikuoja sugesti.
Tai, grubiai tariant, yra schema.
Todėl dingsta praktinė „godžiojo stalo“ prasmė. Mes jau gerai pavalgę.
Ir būkime atviri – organizmai protestuoja prieš sunkių šventinių patiekalų gausą. Likusį laiką jie negyvena „šalčio alkyje“, yra nualinti civilizacijos teikiamų pranašumų (opos, pankreatitas, cholecistitas – daugeliui).
kad pirmame plane, kaip ir man, būtų tie patys lengvi užkandžiai, kurie ruošiami pagal principą „nesplyšk nuo rijimo, o valgyk, kad būtų skanu, sotu, bet ne kieta“.
Taip, net ne užkandžiai, o likę patiekalai, kaip man, kuo lengvesni, tuo geriau.
Ką tu manai?