Tęsiant kavinės ar restorano pasirinkimo temą, jie man davė gyvenimo mintis, kaip, užkandus tik vieną, nustatyti, ar verta skirti laiko sočiai pavalgyti, ar ne.
Tai, kas jame gerai, yra tai, kad jis iš tikrųjų turi logikos.
Blogai tai, kad jis toli gražu netinka visoms maitinimo įstaigoms. Na, tiesą sakant, pavyzdžiui, japonų virtuvės restorane (ir jie dabar išsiskiria, matyt, nepastebimai, daugiau nei anksčiau šašlykų) negali būti naudojami ...
Trumpai tariant (po iškilmingo būgnų riaumojimo), pats metodas.
Prieš darydami pilną užsakymą, turite paimti... Silkės užkandis su bulvėmis.
Tai pats paprasčiausias patiekalas, kurio paruošimas neužima daug laiko, o kartu puikiai parodo įstaigos virtuvės lygį.
Nes silkė, supranti, turi būti tanki, neišsiskleidusi, vidutiniškai sūri, taip pat gerai išvalyta ir išpjauta.
Ir bulvė turėtų derėti su ja „tai pats skaniausias“, tiesa. Virti bulves taip, kad jos skambėtų užkandyje, yra visas mokslas.
Norėdami pradėti, turite pasirinkti tinkamą bulvę. Kad po terminio apdorojimo jis pasidarytų malonus - ir ne kietas, ir nebyrantis, ir nelabai krakmolingas, bet tuo pačiu ir struktūriškas.
Ir kad nekiltų keistų poskonių, kaip kartais nutinka žiemą (kai svečiams ant baltos akies patiekiamos šaldytos bulvės).
Ir svogūną, aš beveik pamiršau svogūną! Marinuotuose svogūnuose būtina subalansuoti saldumą ir rūgštingumą, o patį svogūną rinktis taip, kad jame nebūtų nemalonaus pasenusio svogūno skonio ar kvapo.
O geroje įstaigoje visi to laikysis. Ir visuose etapuose. Pradedant nuo tiekėjo ir baigiant tuo, kaip praktikantė apibarsto šią silkę žalumynais.
Tačiau blogai, net ir pristatymo metu, jie imsis „bet kaip“. Ir toks požiūris bus į visus produktus, o ne tik į „plebėjų“ silkę ...
Metodas, manau, veikia... Gaila, kad tik ant „vieno patiekalo“, kuris, beje, patiekiamas ne visur. Todėl turiu klausimą kolektyviniam protui – ar turite tokius žymeklius? Jei taip, pasidalinkite!