Nuostabūs kulinariniai atradimai visų laukia už pačių nepriimtiniausių institucijų durų.
Netikite manimi? Ir veltui!
Pakeliui iš Maskvos į Baltarusiją susipažinau su nuostabiu aukščiausio lygio patiekalu, nebijau šio žodžio - virtuvė.
Omakashi. Omakashi žuvis! Pakelės kavinėje buvo siūloma Kaukazo-Japonijos virtuvė. Maždaug penkiolika minučių bandžiau išsiaiškinti, kodėl pavadinimas atrodė toks įtartinas.
Tada prisiminiau... Maskvoje pristatant japonų tinklą išgirdau žodį „omakase“. Ir ne, tai ne patiekalas. Tai yra sąvoka. Nurodo situaciją, kai svečias nesirenka savo maisto, bet perduoda šią teisę virėjui.
Panašu į frazę „aš tavimi pasitikiu“.
O čia - žuvis. Pieščiau šypsenėlę, bet esu sena ir rimta, neturėčiau šypsotis.
Todėl, kalbėdamas apie rimtą kopūstų sriubą, pasirinksiu kulinarinius apibrėžimus, kuriuos jie mėgsta naudoti meniu, kad suteiktų jai daugiau „rafinuotumo“.
Eik!
Meniere
Dažniausiai mačiau meniu kartu su žuvimi. Žuvies patiekalas! Skamba viliojančiai, ar ne? Nežinantys paprastai tikisi kažko didingo ir subtiliai prancūziško. Tiesą sakant, jis gali gauti pollako skerdeną, apšlakstytą aliejumi, kuriame ji buvo kepta, ir citrinos gabalėlį.
Dėl visiškai teisėtų priežasčių! „Meniere“ yra virimo būdas, žuvis (ar net jūros gėrybės) apibarstoma miltais ir kepama svieste.
Papiyot (arba en papiyot)
Kitas būdas virti žuvį, galbūt su daržovėmis. Norėdami virti en-papiyot žuvį, jums tiesiog reikia ją suvynioti į pergamentą. Ir viskas. Taigi, jei tikitės kažko žavingo - neverta. Nebent žuvies įvairovė bus labai skanus ...
Mirpua
O, sultinio veidrodžiai, patiekiami „geriausiame“ restorane viename iš mažų Auksinio žiedo miestelių. „Bouillonnita“ su juo buvo maža kaip kavos puodelis, o šio sultinio kaina galėjo konkuruoti su visos vakarienės kaina paprastesnėje įstaigoje (be veidrodžių).
Tačiau veidrodžiai nėra triufelių veislė, patikėkite manimi. „Mirpua“ yra smulkiai pjaustytų šakniavaisių, svogūnų ir žolelių mišinys, įpilamas į sultinį, kad suteiktų skonio.
Confit
O mano mėgstamiausias prisipažinimas!
Kartą turėjau galimybę pamatyti konfit su kumpiu, konfit su salami, konfit su sūriu... ir viskas vienoje lentoje. Tas, kuriame pyragas užrašytas produktų asortimente.
„Confit“ ten buvo vadinamas įprastais pyragais. Ir nieko neparodysi - jie, anot darbuotojų, kankino šiuos pyragėlius, visiškai panardintus į riebalus, griežtai TU nurodytoje temperatūroje - 100 laipsnių.
Kaip šiuo atveju pyragaičiams pavyko paruduoti - velnias tik žino. Bet jūs, tik tuo atveju, atminkite, kad konfit yra ne konformacija ir neturi nieko bendro su juo. Ir dar su saldumynais. „Confit“ yra maisto gaminimo būdas, visiškai panardintas į riebalus ar aliejų ir kurio temperatūra ne didesnė kaip šimtas laipsnių.
Ilgas vargas šioje temperatūroje leidžia pasiekti labai savitą efektą, kuris gali ginčytis. Tačiau ne visiems patinka šis efektas dėl didelio riebalų kiekio rezultate.
O su kokiais kulinariniais absurdais susidūrėte?