Yra kategorija žmonių, kurių natūraliausiu būdu... vengiu. Pati sau juos apibrėžiu kaip virtuvės ar kulinarijos šantažuotojus.
Dažniausiai šie žmonės nemėgsta ir nemoka atitinkamai gaminti. Jiems gaminti maistą - kone bjauriausia pareiga. Tačiau jie neskuba jos atsisakyti, nes valdžia virš viryklės ir keptuvių tuo pat metu suteikia joms galios ar galios panašumo į aplinkinius.
Na, kaip valdžia... Gebėjimas užsiimti savotišku šantažu. Iš pradžių ne dėl visų aplinkinių, o tik dėl savo šeimos, tačiau to jiems pakanka.
Šantažas vyksta maždaug taip:
- Kodėl niekas nevalgo sriubos! - Pasirinktinai, žinoma, tai gali būti ne sriuba. - Jei dabar nesėsite valgyti, daugiau gyvenime nevirsiu! Aš daugiau neisiu į virtuvę! Aš stengiuosi dėl tavęs, bet tu nevalgai! Šiuose namuose manęs niekas nevertina ir niekas negerbia! Jie spjauna į mano darbą nuo aukšto varpinės!
Dėl to, net jei patiekalas kategoriškai nevalgomas, augintiniai sėdi ir niūriais veidais šaukštą po šaukšto stumia maistą į save. Todėl, kad jiems reikia įrodyti šantažuotojui, kad jie visai ne ridikai, negerbia giminystės, nemyli artimųjų.
O šantažuotojas šiuo metu, puikiai žinodamas, kad jo kūryba turi „blogą skonį“, džiaugiasi savo galia.
Smagiausia tai, kad tokie žmonės, jei niekam nepavyksta jų nugalėti, pamažu praranda savo krantus ir pradeda užsiimti tokiu šantažu tiesiogine prasme pramoniniu mastu.
Ne tik namuose, bet ir aplinkiniuose. Mano nuomone, toks šantažas jiems teikia kažkokį nepalyginamą malonumą.
Beje, „svetingi“ ir „svetingi“ šeimininkai, kurie metasi į svečius iš pažiūros meiliai:
- Jūs tikrai turėtumėte tai išbandyti! Na, valgyk! O kas, jei nevalgysite šių maisto produktų! Pas mus viskas šviežia ir gera. Nevalgyk, jie mūsų neragavo. Na, vėl suvalgyk šaukštą, nes aš labai stengiausi / 'bandžiau, ar tikrai nori mane įžeisti (įžeisti) - iš tos pačios operos.
Jiems svarbu nesimaitinti, kaip kartais galvoja. Jiems svarbu priversti juos valgyti. Tai skirtingi dalykai, kaip ir man.
Susidūrė?