– O štai konjakas kebabui! – Kartą per iškylą mane bandė įkalbėti. – Šašlykinis konjakas – būtinas! Pats geriausias derinys. Kepsninė be konjako – pinigai į kanalizaciją!
Ir jie prisiminė dainą. Trofimovskaja. „Šašlykas su konjaku labai skanus“. Na, arba atvirkščiai. Sako, derinys klasikinis, net kone liaudies mene – fiksuotas.
Sąžiningai, aš atsisakiau. Nes aš nemėgstu konjako vieno (pripažįstu!), Bet su mėsa geriau naudoti vyną. Aš labiau pažįstamas ir skanesnis.
Bet kas mėgsta konjaką – į sveikatą (taip sakant).
Kodėl aš tau sakiau? Norėčiau iškelti temą apie „privalomus duetus“, kuriuos „mums paliko mūsų gurmaniški protėviai“.
Mūsų gastronominėje kultūroje tokių yra daug. Yra neva „senų“. Yra ir naujesnių. Savotiškas šventas derinys.
Pavyzdžiui, barščiai ir šoninė.
Taukai ir degtinė.
Žuvies sriuba ir degtinė. O į ausį dar reikia įpilti šlakelį degtinės ir užgesinti joje ugnį. Pavyzdžiui, dėl kvapo. Priešingu atveju ausis nėra ausis.
Bet juk... Kas sakė, kad tai yra alfa ir omega, ir "taip turi būti". Tiesą pasakius, kad ir kiek mėčiau knygas su senais receptais, žuvies sriubos, į kurią pildavo šlamštą ir pildavo degtinę, taip ir nesutikau. Ir jų buvo daug rūšių. Taigi tai irgi kažkieno išradimas, kuris iš tikrųjų buvo pradėtas pateikti kaip tiesa.
Bet... maistas – skonio reikalas, kam arbūzas, kam kiaulienos kremzlės, ir vėl prieiname prie to, kad „nėra privalomo“.
Paimkite, pavyzdžiui, mėsos ir visada sauso raudonojo vyno derinį. Žinau žmonių, kurie mėgsta kepsnį ne su sausu raudonu, o su kažkuo saldesniu. Ar jie turi teisę? Turi. Bet visada atsiras, kas įrodys – taip valgyti negalima! Pavyzdžiui, idealus derinys yra kažkas visiškai kitokio.
Bet čia kyla klausimas – ar tikrai toks tobulas, šis derinys?
Žurnalo „Druska“ TG kanale skaičiau istoriją apie tai, kaip jo autorius prašė vyno picai. Mūsų „gurmanai“, namiškiai, ėmė aiškinti, kad prie picos vyno negalima. Tik alus! Sako, kad alus daromas iš grūdų, tešla – iš miltų, taip pat – iš grūdų, tai puikus derinys. Nenuostabu, sako, kad Italijoje alus iš pradžių buvo patiekiamas picerijose.
Tačiau patys italai, kaip paaiškėjo, neturi nieko prieš vyną prie picos. Be to, picerijose alus buvo „iš pradžių patiekiamas“, nes jas atsidarius neturėjo leidimo parduoti nieko stipresnio už alų. Kaip šitas.
O kokia legenda susikūrė, sako, picai - tik alus, kaip idealus duetas...