Brangūs draugai, esu pasibaisėjęs ir tuo pat metu patenkintas. Žaviuosi gražios ponios herojiškumu ir vis dar užduodu sau klausimą – kodėl?
Puikus ir baisus straipsnių rekomendacijų algoritmas išmetė man publikaciją „Į Naujųjų metų meniu įtraukiau 10 karštųjų patiekalų, kad patiktų kiekvienam svečiui“
Mane stebina mielos moters talentas, darbštumas, darbštumas ir atsidavimas – ir rašau be jokio pikto.
Ir aš nesuprantu tik vieno - kaip ji švęs save, pagaminusi dešimt karštų patiekalų, kad patiktų kiekvienam svečiui?
Po tokio maratono išsitiesdavau ant lovos apvertęs pilvą ir iš agonijos trūkčiodavau kojas-rankas, dūzgdamas po visos darbo dienos. Tik iš išorės atrodo, kad maisto gaminimas yra lengvas ir nereikalaujantis pastangų.
Bet dešimt karštų patiekalų (o dar reikia ir salotų-užkandžių prie kompozicijos), tai... Tai kaip visavertė pamaina prie aparato gamykloje. Tai visą dieną ant mano kojų. Ir tu ne tik ant kojų, skraidai kaip šluota po visą virtuvę, kad spėtum ne tik gaminti, bet ir nuolat skalbi/tvarkai (kitaip nebus kur gaminti), žiūrėk, kad niekas nepabėgtų/nepabėgtų sudegė...
Po velnių.
Teoriškai galima į bylą įtraukti padėjėjus – šeimą. Bet, žinote, tai retai pavyksta (labai kantrūs žmonės), ir daugeliu atvejų tai baigiasi virėjai gėdingai išvaromi iš virtuvės, iš paskos lekia rankšluostis (na, ne puodas), o durys trenkia.
O kaltinti vyriausiąjį virėją (ar virėją) dėl agresijos nepelnyta. Maisto gaminimas, ypač tokiais kiekiais namuose, yra ne tik fizinis nuovargis, bet ir kilnus vargas.
Ir svečiai, žinoma, bus patenkinti. Ir namuose – taip pat.
Tai tik... Kokį malonumą iš šventės gaus tas, kuris gamino? Pagyros ir komplimentai „oi, kaip skanu“, „oi, koks stalas“ - neblogai, taip... Bet kai išsikrausčiau iš galvos iki mėlynumo, tai tikrai ne viską kompensavo. ...
Vis dėlto reikia ir savęs (šeimininko) gailėtis.
Ką manai, a?